Trys išpažintys
Kodėl mūsų tarpe vis dar yra homofobų? Kodėl žmonija, kuri gali įkopti į aukščiausius kalnus, nuskristi į kosmosą, išsiaiškinti atomo sandarą ir suprasti įvairius fizikinius ar visatos dėsnius, kartais nesugeba toleruoti dviejų žmonių meilės?
Pažiūrėkime siauriau. Kiekvienais metais mokykloje rengiame Tolerancijos savaites ir skleidžiame idėjas, kad esame prieš bet kokio tipo patyčias. Maždaug prieš metus ruošiantis debatams LGBTQ+ tema mes žurnalistai, rengėme anonimišką tolerancijos apklausą. Didesnis procentas apklaustųjų nepritarė nei homoseksualų santuokai, nei įsivaikinimui, nei eitynėms ir net 41% apklaustųjų pasirinko atsakymą „Taip“ arba „Nežinau“ į klausimą: „Ar turėtų įtakos tavo bendravimui su žmogumi jo prisipažinimas apie homoseksualumą?“ Mūsų mokyklos koridoriuose vaikšto ne vienas LGBTQ+ bendruomenės narys. Džiugu, jog dalis gimnazijos LBGTQ+ narių, nors ir prisidengę pseudonimais, sutiko pasidalinti savo mintimis.
„Aš nesu patyręs meilės, manau, kad man Prienuose niekad ir nepavyks būti savimi, todėl noriu kuo greičiau iš čia dingti. Tiesą pasakius, manau, kad tikra meilė yra labai reta, bet nenugalima ir nežiūrinti nei lyties, nei tautybės.
Turiu pasakyti, kad žmonės nėra tolerantiški ir dažnai pasitaiko baisių homofobiškų pasakymų. Aš labai bijau šios temos, nes nedaug tai supranta ir aš noriu, kad mane vertintų kaip žmogų, o ne kažkokį p*****. Mano paslaptį žino labai mažai žmonių, tik patys patikimiausi. Negaliu nuneigti, tikrai yra gan didelis jaunų ir vyresnių žmonių požiūrių skirtumas. Aišku, yra manančių, kad tai mada ar nuodėmė, bet tarp jaunimo ši tendencija yra žymiai mažesnė, o vyresnieji sako, jog gėjus – tai liga, prasimanymas, iškrypimas. Nuoširdžiai pasakysiu, kiek save atsimenu, aš buvau toks ir nemanau, kad sergu – aš tiesiog myliu ir myliu taip pat kaip kiti, tik myliu vyrus, o ne moteris.
Ši paslaptis yra mano gyvybė. Mano šeima nežino mano orientacijos, ji to nesupras. Kalbant apie prisipažinimą, tai buvo mano didžiausias iššūkis – aš jaučiausi kaip bėgdamas maratoną prieš pasakymą, mano širdis taip tvinksėjo: maniau, jog ji plyš. Man pasisekė, kad mane palaiko nuostabūs mano draugai, nes kitaip aš jau seniai būčiau kabėjęs po Nemuno tiltu ir paskui atsigulęs du metrus po žeme. Visuomenė turi išlipti iš mąstymo, kad kitoks – blogai, kad seksualumas, orientacija yra kažkas gėdingo, – tik tada aš galėsiu tai viešai pasakyti pasauliui be baimės.
Esu ganėtinai gerai prisitaikęs kęsti normos priespaudą, nors turiu būti paslaptyje, bet galiu rengtis, taip, kaip man atrodo gražu, kalbėti taip, kaip man atrodo reikalinga, – to iš manęs visuomenė neatims.
Būna, kartais galvoju apie savižudybę: manau, sunkiausia, kad aš niekam negaliu pasisakyti, negaliu pasakyti kitam vyrui, kad jis atrodo gražiai, nes kiti gali pamanyti, kad aš esu gėjus ir mane pradėti smerkti, bet tai yra idiotizmas. Todėl kalbant apie tokias mažumas kaip LGBTQ+ bendruomenė, Lietuvai dar toli iki tolerancijos.
Nebijokime viešai apie tai kalbėti, nesikiškime į kitų žmonių gyvenimus ir nespekuliuokime, kas yra homoseksualas, o kas ne. Žmogus, atėjus jo laikui, prisipažins viešai – neatimkit tos galimybės. Jeigu neišmoksite priimti kitų, jūsų vaikams bus žiauriai sunku gyventi paslaptyje. Aš tai patiriu pats ir niekam to nelinkėčiau.“
Žmogus
„Mūsų visuomenėje ir mokykloje yra nemažai netolerantiškų žmonių. Tačiau, mano nuomone, blogiau yra tolerantiški žmonės, bijantys tai pripažinti. Tie žmonės, kurie slepia, jog jiems netrukdo kiti dėl savo išskirtinumų vien dėl to, kad pritaptų prie netolerantiškos visumos, kad neišsiskirtų ir nebūtų tapatinami su „kitokiais“.
Apie mano orientaciją žino artimiausi draugai. Kadangi turiu tolerantišką ir priimantį draugų ratą, su jais pasidalinti savo orientacija nebuvo sunku, tai nepakeitė mūsų bendravimo ir mano draugų požiūrio į mane kaip į žmogų. Visad jaučiu norą tilpti į visuomenės rėmus, būti atpažįstamas kaip niekuo neišskirtinis „normalus“ asmuo. Tačiau po truputį atsiskleidžiu jei ne dėl kitų, tai dėl savęs. Niekam nepasakoju apie savo orientaciją, tačiau mažiau slepiu savo „keistą“ požiūrį bei elgesį.
Manau, jog nesuprantantieji liks nesuprantančiaisiais, jei jie patys nenorės kardinaliai keisti savo požiūrio į kitus. Pasakysiu taip: jei atsimerktumėte ir pasistengtumėte bent iš dalies suprasti, jūsų pasaulis būtų daug spalvingesnis bei gražesnis.“
Tavo pažįstamas
„Meilė – nebūtinai tyras, taurus ar abipusis jausmas, tai didelis pasiryžimas, atvirumas, pasitikėjimas bei atsidavimas. Meilė – tai naujas savęs bei kito pažinimo kelias, ne visada su laiminga pabaiga, ne visada priešingų lyčių atstovų. Augdamas supratau, kad vis sunkiau darosi mylėti kitus ar net patį save. Negalvojau, kad meilė gali būti kažkas „uždrausto“ ar gėdingo. Man ir dabar sunku tai suvokti.
Kai kalbama apie mokyklą ir jos požiūrį į meilę, man pasidaro iš dalies graudu. Pati esu iš LGBTQ+ bendruomenės ir pasiklausius, kaip mūsų mokykloje yra kalbama apie tokius kaip aš, pasidaro pikta. Nesistengiau slėpti, kas esu, bet niekada per daug ir nesireiškiu, galbūt iš baimės. Iš baimės būti nesuprastai. Esu impulsyvus žmogus ir kai prasideda diskusijos, tai greitai priimu kaip asmeninį įžeidimą. Labai retai esu išgirdusi kažką teigiamo apie LGBTQ+. Didžioji dalis mūsų mokyklos bendruomenės žiūri į LGBTQ+ bendruomenę skeptiškai. Juos vos nežemina, tyčiojasi, vadina kitokiais. Ar mes kitokie dėl meilės? To paties jausmo, kaip ir jūs? Man keista matyti, girdėti, kaip mūsų mokytojai mus vis dar vadina „iškrypėliais“ dėl to, kad mylim, liepia nesireikšti, lyg mes būtume nesveiki. Velniop tai! Ar bent nors kartą mokytojai bei mūsų gimnazistai susimąstė, kad tokios kalbos skaudina, žeidžia, verčia nebesikalbėti, nepasitikėti? Nemanau. Jie galvoja, kad mes gyvename kažkur kitam mieste, kitoj mokykloje, bet ne šalia. Jei jums įdomu, mūsų, LGBTQ+ bendruomenės žmonių, yra ne vienas ir ne du gimnazijoje. Kitą kartą, jei norėsite vadinti mus „nesveikais“, pagalvokit: juk net jūsų draugai, vaikai, anūkai, kiti šeimos nariai gali priklausyti LGBTQ+ bendruomenei.
Prisipažinti viešai –viena iš mano svajonių. Bet jei nelemta išsipildyti. Bent kol kas. Esu pasakiusi savo mamai: nemanau, kad ji mane iki galo suprato, bet tikiu, kad ji mane palaikys. Taip pat, kad esu biseksuali, buvau pasakiusi ir savo šeimai prie Velykų stalo – nemanau, kad jiems tai labai rūpėjo. Pasakyti draugams nebuvo sunku, nes pažįstu juos daugelį metų, jais pasitikiu, žinau jų nuomonę. Taip pat esu pasakiusi ir kitiems mokiniams, klasiokams, žmonėms, su kuriais mažiau bendrauju. Nežinau, ką jie apie tai galvoja, bet man asmeniškai ir nelabai rūpi.
Nesuprantantiems norėčiau palinkėti didesnio apsiskaitymo. Pažvelkite į viską plačiau. Nors kartą įsiklausykite, ką jums pasakoja žmogus. Įsiklausykite į jo jausmus, išgyvenimus ir suprasite, kad mes niekuo nesiskiriame nuo jūsų. Manau, kad mūsų visuomenė yra pakankamai pribrendusi priimti mus.“
Skjalf wife
Gerda Minajevaitė
