Pasaulyje egzistuoja tiek daug skonių, tiek daug skirtingų žmonių. Kiekvienas žmogus turi savą prieskonį – tai gali būti ryškios spalvos plaukai, piešiniai ant kūno, auskarai ir t. t. Kartais žmogus būna aštriausių prieskonių rinkinys, o kartais – vos vos juntamo skonio. Mūsų mokykloje galime rasti daug įvairių skonių bei spalvų. Pakalbinau kelias ryškiausias, išsiskiriančias mokines, kurios kasdien save išreiškia laisvai, drąsiai, kurios nebijo eksperimentuoti savo išvaizda.
Felicija: „Juoda juoda juoda juoda naktis“
Ar gyvenamoji vieta gali varžyti žmogaus saviraišką? Ar Prienai varžo?
Galbūt tai labiau priklauso nuo žmogaus asmenybės tipo. Manau, jog žmogaus saviraišką labiau varžo ne pati vieta, o ten gyvenantys žmonės. Prienai, mano manymu, labai tamsi ir maža vieta, kuri sekina ir varžo. Čia trūksta erdvės, žmonių nėra daug. Labai neįdomu, jog negali nueiti į naują vietą išgerti kavos ar susipažinti su žmogumi, kuris tavęs anksčiau nepažinojo.
Ar mokykla gali varžyti išreikšti save?
Mano nuomone, ne tik gali, bet ir varžo. Sutinku, jog yra vietų ir be mokyklos, kur gali pasireikšti, tiesiog sunku tai daryti, kai tu būtent jai išnaudoji visą savo laiką. Mokyklos erdvėjė dažniau yra pastebimi tie, kurie „kalba garsiau“. Mano manymu, ramesniems žmonėms, kurie galvoja daugiau, o kalba mažiau, mokykloje yra žymiai sunkiau.
Guoda: „Yra standartas ir esu aš“
Ar gyvenamoji vieta gali trukdyti žmogui save išreikšti?
Nepasakyčiau kad trukdytų, save išreikšti galima bet kur ir bet kokiais būdais. Kalbant apie saviraišką išvaizda, šiek tiek trikdo žmonių požiūris. Didmiesčiuose mažiau praeivių kreipia dėmesį, kadangi žmonių srautas yra žymiai didesnis – jie pripratę tai matyti kasdien. Mažesniame miestelyje visgi yra sudaryti tam tikri išvaizdos stereotipai.
Esi naujokė „Žibury“. Ar naujoj aplinkoj jauti savo pasikeitimus?
Iš tikrųjų taip – nauja aplinka, nauji draugai, nauji mokytojai. Viskas nauja. Tai didelė motyvacija mokytis, didelis noras įsitraukti į mokyklos gyvenimą! Vis labiau kyla pasitikėjimas savimi.
Monika: „Mergina, kurią žino visi, bet ne visi pažįsta”
Kaip manai, ar Tave pamatę aplinkiniai susidaro kažkokių stereotipų apie Tave?
Iš tiesų, tai susidaro. Trumpi, ryškiai violetiniai plaukai, regis, rėkia kitiems, kad aš reikalauju dėmesio, tačiau neigiamų nuomonių ir stereotipinių pasakymų – „dėmesio auka“ arba „išsišokėlė“ – esu girdėjusi tik iš viskuo nepatenkintų prieniečių. Žmonės iš kitur dažnai pagiria mane už drąsa, nes patys taip neišdrįstų padaryti, giria mano pasikeitusį stilių ir tarsi gėrisi manimi.
Kadangi pakankamai ilgai mokaisi „Žibury“, kaip manai: ar per trejus metus mokiniai drąsiau išreiškia save? Ar matai saviraiškos pokyčių?
Galbūt kardinalių pokyčių per trejus metus neįvyko, bet galiu pastebėti mokinių moralinį augimą. Kiekvienais metais pirmokai būna sutrikę ir nežino, kur dėtis, bet bėgant laikui gražiai atsiskleidžia jų asmenybės mokyklos gyvenime, keičiasi išvaizda. Bet manau, kad čia yra kasmet pasikartojantis paradoksas.
Austėja: „Karas ir taika“
Kaip manai, ar Tave pamatę aplinkiniai susidaro kažkokių stereotipų?
Taip, manau, kad tikrai susidaro. Žmogiška prigimtis verčia viską dėstyti į stalčiukus ir klijuoti etiketes, kartais visai pasąmoningai ir tikslingai to nenorint. Kai atėjau į „Žiburį“ ir kam nors užsimindavau, kad esu iš KTU gimnazijos, tai iškart jausdavau etiketę „ta kaunietė moksliukė“, tad iki dabar stengiuos net nekalbėti apie tai, iš kur esu. Na, aš dar mėgstu rengtis kaip nors netikėtai ir specialiai provokuojančiai, bet ne vulgarumo prasme. Turiu omeny skirtingas kojines, vaikiškas šukuosenas, juokingas kepures ir t. t. Galbūt tai darau todėl, kad pati noriu tam tikros etiketės ar ištransliuoti, kad gyvenime stengiuosi kovoti prieš normatyvus, sistemas ir nuobodybę. Pati stengiuosi kuo mažiau mąstyti stereotipais ir suteikti progą žmonėms keistis taip, kaip jie nori. Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra intravertiškesnis ir visi užklijavę jam nebendraujančio etiketę, jam gali būtų be galo sunku bendrauti vien dėl to, kad niekas nesitiki. Manau, kad stereotipinio mąstymo rovimas yra fantastiška proto mankšta, naudinga ne tiek bendruomenei ir jos mikroklimatui, bet ir asmeniškai žmogui.
Ar mokykla gali varžyti jauno žmogaus saviraišką? (uniformos, mokytojai)
Iš vienos pusės, taip, iš kitos – ne visai. Kartais įrėminimai ir ribos kaip tik padeda skleistis kūrybiškumui, pavyzdžiui, sugalvoti piešinį yra daug lengviau, kai yra duota tema, o ne pasakyta piešti ką nori. Tas pats ir su mokykla: jeigu į sistemą žiūrėsi ne kaip į kliūtį saviraiškai, o į galimybę pasikeitinams, mokykla gali būti nuostabi terpė kūrybai. Mano manymu, visokie suvaržymai skatina kritinį mąstymą – kai kažką bado, niežti, nepatogu, ieškai, kaip tai pakeisti ir kaip apeiti. Taisyklės tiems, kurie tingi galvot. O galvos laužymas, kaip taisykles apeiti, yra irgi gera proto mankšta.
Ringailė Aleksynaitė
